Archive for the ‘Religija’ Category

Emocinė būtybė- puoselėkime vaikų empatiškumą

Wednesday, February 3rd, 2010

EveEnslerŠiandien per www.TED.com žiūrėjau labai emocionalų, sukrėčiantį ir daug ko pamokantį siužetą. Eve Ensler- pasaulyje žinoma už moterų teisių gynimą, kovojimą su smurtu prieš moteris- savo kalboje pasakoja apie sutiktas merginas, nukentėjusias nuo šiuolaikinio žmogaus žiaurumo. Jos manymu, didele dalimi toks protu nesuvokiamas, niekuo nepateisinamas žiaurumas yra pasekmė jau daugelį amžių skiepijamos baisios auklėjimo klaidos: skatinimą atmesti žmogišką jautrumą, kurį pati autorė vadina “mergaitė manyje”. Ji kalba apie tai, kad negana to, jog vyrams, berniukams diegiama, jog parodyti jautrumą ir gailestį, užuojatą gėdinga, net ir jautrios moterys, merginos vadinamos skystomis, isteriškomis ir t.t. Visa tai veda mūsų visuomenę prie apatijos, kuri ir sudaro sąlygas vyrauti neteisybei, kardinaliam kapitalizmui, smurtui ir kitoms žmogaus gyvybę, orumą, dvasią paniekinančioms ydoms. (more…)

Tobula mama- Tikrai?

Thursday, October 15th, 2009

NE tobula

Labai dažnai augindama vaikelį “kankinau” save mintimis apie tai, jog neesu ideali mama. Štai šiandien nesugebėjau visą dieną būti kupina jėgų. O šiandien vakare mažiukas buvo irzlutis- matyt aš bloga mama, nes nemokėjau jo migdyti taip, kad būtų visiškai pailsėjęs. Dar blogiau, šiandien baisiai nusiminiau, kad eilinį sykį nepavyko išeiti iš namų- kokia aš baisi, kad turiu poreikių ir taip labai norėjau ištrūkti (žinoma, su vaikeliu, bet vis tiek ištrūkti). Ir taip toliau… (more…)

Mylėk kaip save

Wednesday, October 14th, 2009

Prieš porą mėnesių per Marijos radiją (kai klausau radiją, tai dažniausiai šitą), analizuojant skaitinius iš biblijos, laidos vedėja labai gražiai interpretavo “Mylėk savo artimą, kaip pats save” nurodymą. Visai neseniai, skaitydama Vilniaus arkivyskupijos mamų klubo rekomenduotą nuostabią knygelę “Ko reikia kievienai mamai” (apie ją tikrai dar rašysiu) vėl aptikau tą pačią diskusiją. Norint mylėti savo artimą, reikia mylėti save. Ne paikai, ne už kažką, o dėl Dievo, pagal kurio atvaizdą esame sukurti ir į kurį turime atsigręžti, norėdami suprasti, kas iš tiesų esame ir kodėl esame verti savo meilės. Taip save mylėdami ne tik sugebėsime sau atleisti klaidas, taip suteikdami sau galimybę pasitaisyti, bet ir į artimųjų (aplinkinių) trūkumus taip griežtai nežiūrėsime, būsime ir jiems atlaidesni. Juk ir jie sukurti pagal Dievo valią- iš meilės ir meilėje.